Ar gali intravertai tapti psichologais?

Klausimas:  Esu devyniolikos, niekur nesimokau, nors prieš pusę metų baigiau mokyklą ir svajojau apie įvairias medicinos, biologijos sritis, bet įstojau paskutiniame ture ne ten, kur norėjau, todėl pamaniau, kad nerizikuosiu, nedirbu, tik rūpinuosi jaunesniu broliu, kuris dar mokinys. Tai štai kaip. O iš tiesų mane jau ilgai ilgai kamuoja vienas klausimas. Jis labai sudėtingas, todėl nežinau, kaip galėčiau pati sau į jį atsakyti. Todėl klausiu jūsų.

Esu intravertė. Jau kurį laiką, apie penkerius metus, nerandu žmogaus, kurį galėčiau pavadinti tikru draugu. Pirmiau, manau, tą vaidmenį atliko mano mama, kuri beje, visą laiką norėjo, kad aš būčiau psichologe. Ir aš pati to pradėjau norėti, netgi savarankiškai ir su entuziazmu domėtis psichologija ir mokytis. Tačiau šiandien man mokytoja, studijavusi gretutinėse studijose tą sritį, pasakė, jog: „psichologas privalo būti bendraujantis ir net patarimus dalijantis…“ . Kiek nusiminiau, nes tai lyg ir mano priešingybė. Nesakau, kad nemėgstu žmonių, aš juos gerbiu, man jie įdomūs, tiesiog malonu juos išklausyti, bet negaliu kalbėti apie save, nenoriu būti populiari, jaučiuosi geriausiai, kai niekur neišeinu… Mamos jau nebėra. Man tai nedidelis praradimas, nes ji kitoje šalyje. Ir, tiesą sakant, iš vienos pusės tuo džiaugiuosi 🙂 bet, kita vertus, man kelia nerimą tai, kad dabar būsiu visai be kompaniono, klausytojo, disputanto… Ir dar klausimas: ar man verta pasikliauti mama ir su savu vienišumu bandyti stoti į psichologiją?

Eglė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Egle, ačiū, kad parašei. Aprašei savo situaciją. Ir jame atskleidei keletą tau svarbių klausimų. Tavo vienišumas, t.y. neturi tikro draugo; tavo „intraversija“ ir tai tavo manymu trukdis studijuoti psichologiją; neapsisprendimas dėl būsimos specialybės.

Pradėkim. Intraversija. Manau, kad tavo mokytoja ne visai tiksliai apibrėžė psichologus ir jiems reikalingus bruožus. Intravertai yra nuostabūs klausytojai. Gebėjimas klausyti yra nepakeičiamas bruožas psichologui. Pati apie save parašei: „aš gerbiu žmones, man jie įdomūs, tiesiog malonu juos išklausyti, bet negaliu kalbėti apie save, nenoriu būti populiari, jaučiuosi geriausiai, kai niekur neišeinu“. Psichologai kaip tik išklauso, įsigilina, „atspindi“ kitus žmones, o mažiausiai kalba apie save. Taigi, mano manymu, toks charakterio bruožas kaip uždarumas, santūrumas, empatija yra tai, kas gali „pasitarnauti“ psichologo darbe.

Egle, renkantis studijas labai svarbu pajausti kurią sritį renkiesi tu, kuri tau įdomi, patraukli, o kurią siūlo ir „žino tau tiksinčią“ kiti. Tėvai tikrai mums linki laimės, tikrai mus gerai pažysta, tačiau neretai tėvai į savo vaikus „suprojektuoja“ savo svajones ir neįvykdytus planus. Tai, kad nenuėjai mokytis ten, kur nenorėjai, tikrai yra privalumas, nes per papildomus metus labiau išsigrynins mintys, norai, daugiau galimybių pasidomėti tau patinkančiomis sritimis, pamąstyti apie privalumus ir trūkumus. Tikiu, jog po metų įstosi ten, kur nori, juolab, kad yra laiko pasiruošti ir pagerinti rezultatus.

Dar vienas tave neraminantis klausimas tai, kad neturi žmogaus, kurį galėtum vadinti tikru draugu. Anksčiau šiuo žmogumi tau buvo mama, o jai išvykus jautiesi vieniša. Egle, iš tavo laiško suprantu, jog manai, kad dėl savo vienišumo „kaltini“ savo intraversiją. Galima manyti, jog intravertai turi kur kas mažiau draugų negu ekstravertai, kurie draugais gali vadinti vos pažįstamą žmogų, kurie kontaktus užmezga greit ir lengvai. Tačiau „uždarieji“ irgi yra puikūs kompanjonai, partneriai, draugai ir bičiuliai. Rašai, kad jau apie penkis metus neturi tikro draugo. Egle, o koks turėtų būti tikras draugas? Kokios jo savybės, ypatybės, charakterio bruožai, kokia jo veikla ir pomėgiai, kokie turėtų būti jūsų santykiai, kad jaustum, kad tai yra tikras draugas? Mintyse „perbėk per savo draugus“. Ar nė vienas iš jų neturi tų savybių? O gal jis galėtų būti „tikras“, bet …pav. yra per daug plepus, ar išlaidus, ar netvarkingas, ar nepunktualus….

Kartais reikia žmones reikia priimti ne tik su jų nuostabiausiomis savybėmis, bet ir su trūkumais. Gal kartais mes žmonėms „per aukštai užkeliame kartelę?“ Jei tai nepadeda, gal verta pagalvoti kokios mūsų asmeninės savybės trukdo turėti draugų? Kartais žmogus puikiai jaučiasi būdamas vienas. Ir žinoma, kad jis neprivalo turėti draugų, kad „būtų toks, kaip visi“, tačiau jei kaip ir tavo laiške jaučiamas trūkumas, verta atidžiau pasigilinti, paieškoti priežasčių ir tau pavyks.

Tai, kad rūpiniesi savo mokyklinio amžiaus broliu, kelia pagarbą. Tačiau, Egle, nepamiršk pasirūpinti ir savimi.

Linkiu didžiausios sėkmės
Psichologė Jurgita Skiparienė
El. paštas: jurgita@psichologas-jums.lt

Pirmą kartą straipsnis paskelbtas portale psichika.eu (http://psichika.eu/blog/sugebu-tik-apie-j%C4%AF-galvoti-ir-laukti-jo-skambucio-ar-tai-apskritai-normalu/)

Turite ką pasakyti:

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Copyright © 2019. Powered by WordPress & Romangie Theme.