Pagrindinė mano problema – tampu drovi didesnėje kompanijoje

Klausimas: Man 22-eji ir turiu bendravimo problemų. Mokykloje buvau klasėje, kurioje pagrinde mokėsi turčių vaikai, todėl draugių turėjau vos kelias (su viena iš jų susitinkame dar ir dabar bet labai retai). Po mokyklos baigimo galvojau, jog bus geriau, bet įstojau į nemėgiamą specialybę, todėl studijų metai buvo gan nuobodūs. Po studijų labai bijojau pradėti savarankišką gyvenimą, nes iki tol gyvenau tėvų namuose. Kaune neradusi darbo, sugalvojau išvažiuoti į Vilnių ir pradėti viską nuo pradžių – susirasti naujų draugų, darbą būstą. Po kelių mėnesiu paieškos įsidarbinau man patinkančiame darbe, susiradau kur gyventi. Tačiau bendravimo labai trūksta, nes namuose atrodo su kambariokėmis kaip ir sutariame, tačiau aš norėčiau didesnės draugystės, išeiti kur į miestą ar tiesiog pavakaroti namuose.

Esu labiau tylenė, todėl jei manęs kas nors kur nors nepakviečia, pati sunkiai rodau iniciatyvą. Pagrindinė mano problema yra bendravime didesnėje kompanijoje. Pavyzdžiui, vakar labai nesmagiai jaučiausi darbo kolektyvo vakarėlyje. Visi atrodo papasakojo bent po vieną linksmą istoriją, o aš nesugebėjau įsiterpti ir mažai komentuodavau kitų pasakytus nuotykius. Atrodo jau ta tema kuria galėčiau pasakyti vieną ar kitą, bet kol įsidrąsinu kalba pakrypsta kita linkme. Kartais pastebiu, jog žmonės į mane keistai į mane žiūri ir tarsi laukia kol ką nors pasakysiu (aš manau, jog kiti galbūt pamano, jog esu pasikėlusi, savimyla nes net ir kompanijoje nelabai bendrauju. Išklausyt išklausau, o pati nelabai ką ir pasakau.). Bet man pasidaro nejauku ir atrodo tą akimirką visos mintys išgaruoja ir nieko negali pasakyti.

Esu tikrai išvaizdi panelė, ir daug kas pagiria, kad esu labai graži. Bet man nesmagu, jog esu labai drovi ir kukli. Pas psichologą buvau prieš gal kokius 5 metus, bet nusivyliau ir nežinau kur kreiptis. Tikrai noriu keistis, susirasti daugiau draugų, pažįstamų kurie išliktų ilgesniam laikui. Esu skaičiusi knygą apie bendravimą, gal galėtumėte parekomenduoti kokią vertingesnę, kurią galima būtų pritaikyti realybėje?

Dainora (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Dainora, jei Tave tai paguos, tai pasakysiu, kad neretai mes visi vienokiu ar kitokiu būdu, dažniau ar rečiau patiriame Tavo aprašytus jausmus ir mintis. Tai kalba apie savivertę. Savivertė – tai ką apie save manome; kaip jaučiamės su šiomis mintimis; kaip su šiais dalykais gyvename.

Pradėkime nuo pradžių. Rašai, kad jau mokykloje jauteisi nejaukiai, nes dauguma klasiokų buvo „turčių“ vaikai. Nemėgiamos specialybės studijos, pagaliau patinkantis darbas, bet…… visame laiške jaučiamas bendravimo poreikis, poreikis artimesnių santykių, kaip Tu įvardini „didesnės draugystės“. Tarsi viskas gerai….. bet… ( „…su kambariokėmis kaip ir sutariame, tačiau….. esu išvaizdi panelė ir daug kas pagiria, kad esu labai graži, bet…“)

Apie savivertę ir su ja susijusius jausmus, elgesį, rūpesčius ir galimybę keistis yra nuostabi Christophe Andre knyga „Netobuli, laisvi ir laimingi“. Knygoje autorius teigia, kad keisti savivertę galima, maža to, tai nėra itin sunku, tam yra visokių „gudrybių“, tačiau yra viena bėda: reikia taikyti jas visas, ilgai ir nuolat. Pradėti reikia nuo savęs priėmimo. Taip, aš nesu tobulas… Na ir kas? Jei vakarėlyje vyksta pokalbis apie tai, ko žmogus neišmano, jis gali apsimesti, linkčioti galvą ir bijoti, kad kas ko jo nepaklaustų, visą laiką nerimauti ir graužti „kodėl aš čia iš viso ėjau“, arba gali sau (ir kitiems) pasakyti, kad tai nėra sritis, kurioje aš kompetentingas, tačiau labai įdomiai praleisti laiką, sužinoti naujų dalykų, išdrįsti paklausti (žmonėms tikrai malonu, kai kitas domisi sritimi, apie kurią jie išmano). Priėmus savo „netobulumą“ pagerėja emocinė savijauta ir tai palengvina keitimąsi.

Kitas žingsnis – kalbėtis su savimi. Nors tai skamba gan keistai, bet tai mes darom nuolat. Kiek mintyse mes save kaltinam, gėdijam, skatinam, verčiam, baram…. Autorius siūlo pokalbius „be smurto“. Tai gali būti dienoraščio rašymas, meditacija, savo nuotaikų ir emocijų stebėjimas.

Būti sau geriausiu draugu – tai dar viena puiki galimybė savivertei stiprinti. Juk draugai tikrai nėra viską žinantys, viską sugebantys, neklystantys. Jei draugui nevyksta gerai atlikti užduoties, jei jis nesugeba gerai išlaikyti egzamino, tinkamai atlikti darbo, ar mes jį smerkiame dėl to? Ko gero ne. Mes jį guodžiame, stipriname, drąsiname. Mes jam padedame. Tai kodėl sau to nedarome?

Pabaigai noriu pasakyti. Savivertė tikrai yra svarbi, tačiau net ir savivertės sutrikimai netrukdo nuveikti didžių ir įspūdingų darbų gyvenime. Pav. Darvinas, kaip teigiama, nebuvo aukštos savivertės, tačiau jo darbai pasaulyje turi tikrai reikšmingą svorį. Tačiau, kaip teigia knygos autorius, gera savivertė padeda žengti per gyvenimą lengviau ir ramiau.

Miela Dainora, linkiu Tau sėkmės ir stiprybės priimant save, pamilstant save ir keičiantis. Tu tai gali. Žinoma, šiame kelyje gali padėti specialistas.

Psichologė Jurgita Skiparienė
El. paštas: jurgita@psichologas-jums.lt

Pirmą kartą straipsnis paskelbtas portale psichika.eu (http://psichika.eu/blog/pagrindin%C4%97-mano-problema-tampu-drovi-didesn%C4%97je-kompanijoje/)

Turite ką pasakyti:

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Copyright © 2019. Powered by WordPress & Romangie Theme.