Ką daryti jei psichologinis smurtautojas esu aš ?

Vartau žurnalą, žiūriu straipsnis apie psichologinius smurtautojus. Na ką, atitinku visus išvardintus punktus: man sunku kurti santykius, savinuosi žmogų, keliu dramas, manipuliuoju, pavyduliauju, nepasitikiu, verkiu kai negaunu ko noriu, stengiuosi jį atriboti nuo draugų ir išorinio pasaulio, kad tik viskas visada būtų man ir pagal mane. Mes, žinoma, pykstamės, o aš savo ruožtu nesijaučiu kalta.

Sutinku, taip gali būti, vaikystėje mane kasdien mušė mama, tėvai išsiskyrė, likom dviese. Gal ir ji nelabai stabili, tačiau man, būnant vaikui, neatėjo į galvą, kad galbūt vaikai nevaikšto praskeltom galvom, nes visi švariai plauna indus ir visada viską padeda į vietą ir padaro kaip reikia.

Na, bet ne apie mano sužalotą vaikystę, o apie tai, ką turiu dabar. Taigi, pradedu vartyti interneto platybes – šimtai straipsnių apie manipuliuojančius psichologinius smurtautojus ir kaip nuo jų bėgti kuo toliau ir kuo greičiau. Nei vieno straipsnio skirto pačiam smurtautojui – ką daryti? Kaip pasveikti?

Noriu būti mylinti, mylima, kurti laimingą šeimą, jaukius namus, noriu, kad mano vyras jaustųsi mylimas, o ne dusinamas. Žinau žinau, sakysit – daryk viską priešingai. Darau, vis galvoju, kontroliuoju save, bet vis išlenda ir įvyksta, atsiranda nerimas, nevaldomas pyktis, pagieža, apima baisūs tamsūs nekontroliuojami jausmai. Ką daryti su jais? Esu psichinis ligonis kuris skriaudžia savo artimiausius. Tai ką daryt?

Kristina

 

Sveiki, Kristina. Dėkoju už atvirą ir drąsų laišką. Tikrai reikia labai daug drąsos save įvardinti „psichologine smurtautoja“. Taip pat norisi jus pagirti už sąmoningumą, suvokiant ir prisiimant savo atsakomybę už santykius ir didžiulę motyvaciją keistis.

Laiške aprašėte „punktus“, kurie, anot jūsų atitinka psichologinio smurtautojo apibrėžimą. Nenorėčiau dėti etikečių ir vadinti jus smurtautoja. Man matosi sutrikusi moteris, norinti kurti, daryti viską, kad vyras jaustųsi laimingas, turėti jaukius namus, mylėti ir pati jaustis mylima. Taip pat rašote, kad stengiatės elgtis kitaip, galvojate, kontroliuojate, bet galiausiai „smurto apraiškos“ vis tiek pasirodo, lydimos „nerimo, nevaldomo pykčio, pagiežos, baisių tamsių nekontroliuojamų jausmų“. Jūsų pastangos duoda trumpalaikį rezultatą, bet nepakeičia situacijos iš esmės. Tai kaip nuskinta piktžolės viršūnė. Kažkurį laiką ji neužgoš kitų augalų, bet ko gero augama dar labiau išsišakos ir suvešės. Turbūt panašiai jaučiatės ir Jūs. Kontroliuodama save, galvodama kaip elgtis, ką sakyti, stebėdama, valdydamasi – „nukertate piktžolės viršūnę“, suteikdama šeimai, netgi sau šiek tiek poilsio ir erdvės, tačiau tai tik trumpalaikės pasekmės, o ne priežasties eliminavimas, todėl problema grįžta „su trenksmu“, sukeldama diskomfortą jūsų artimiesiems, taip pat ir jums. Nerimas, nevaldomas pyktis, pagieža, pamestos kontrolės jausmai yra labai sunkūs, skausmingi ir slegiantys. Su tuo išbūti labai sunku. O tai, kad po didžiulių pastangų būti kitokiai viskas grįžta „kaip visada“, sukelia dar didesnę kaltę, nusivylimą ir ratas sukasi…

Laišką baigiate klausimu „ką daryti?“. Greito, trumpo, efektyvaus ir universalaus atsakymo nėra. Kaip pati pastebėjote, pav. patarimas „daryk priešingai“ – neveikia. Bet koks patarimas „daryk…., nedaryk….sakyk….galvok…ir t.t.“ duos tą patį rezultatą – tai neveiks. Svarbu ieškoti tokios savo savijautos, jausmų ir elgesio priežasčių. Paprastai, priežasčių gali būti begalė. Dažniausia ir labiausiai tikėtina priežastis ta, kad panašių į jūsų sunkumų turintys žmonės nėra išsprendę savo pačių psichologinių problemų (jūs savo vaikystę pavadinote „sužalota“, o sužalotą vaikystę lydi psichologinės problemos). Tai žmonės vaikystėje, paauglystėje neišmokę tinkamų streso įveikų, jausmų identifikavimo, priėmimo, nesijautę saugūs…dažnai patys skaudinti kitų. Šie žmonės turi žemą savivertę, todėl nuolat nepasitiki kitais, nori kontroliuoti ir siekia patvirtinimo „aš esu svarbus“. „Smurtautojais“ ne gimstama, bet tampama.

Pabaigai, „ką daryti?“ klausimas turėtų būti atsakytas. Tai ne receptas, ne panacėja, ne „lengvas ir paprastas būdas, išspręsiantis problemas“. Kristina, išeitis yra. Svarbu gilintis į save, savo stipriąsias ir silpnąsias asmenybės dalis, ieškoti, atrasti, mokytis, priimti ir t.t. Šioje situacijoje, vienai susidoroti nepaprastai sudėtinga. Tai ilgas, reikalaujantis daug jūsų pastangų ir motyvacijos procesas. Tokio pobūdžio problemose jums gali padėti psichologas, psichoterapeutas. Specialistas jums padės į situaciją pažvelgti iš visų pusių, paieškoti priežasčių, padės išmokti priimti jausmus, galiausiai leisti sau jausti ir t.t. Darbas ilgas ir nelengvas, tačiau tai, kad matote problemą ir turite motyvacijos ją spręsti – jau pusė darbo.

Linkiu jums drąsos, ištvermės ir stiprybės. Rūpinkitės savimi.

Psichologė Jurgita Skiparienė

El. paštas: jurgita@psichologas-jums.lt

Turite ką pasakyti:

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Copyright © 2017. Powered by WordPress & Romangie Theme.