Kai pavydas trukdo

Laba diena,

suprantu, jog sulaukiate daug laiškų su įvairiomis žmonių problemomis. Taip pat suprantu, jog daugelis jų yra svarbesnės nei mano. Tačiau galbūt šį kartą atsiras laiko ir manajai problemai…

Ilgai kaupiausi tam, kad parašyčiau. Problema gana įsisenėjusi ir stipri. Tai pavydas. Ir visai ne dėl materialių dalykų ar kažkokių pasiekimų. Tai dėl meilės, mylimo vaikino.

Pradėsiu nuo to, kad ir ankstesniuose santykiuose buvau pavydi. Tačiau ne tiek, kiek dabar. Taip, mane buvo išdavę keli buvę draugai. Po to viską nutraukdavau, nes negaliu susitaikyti su išdavyste.

Su dabartiniu draugu draugaujame pusantrų metų. Draugavimo pradžioje pastebėjau, kad jis žiūrinėja į kitas, kurios, žinoma, yra gražesnės. Po kurio laiko išsiaiškinom, jog man tai nepriimtina. Nežinau ar kitiems tai normalu… Draugas sakė, kad tiesiog nesuprato tuo metu, ką turi. Tačiau kaip galima draugauti su žmogumi ir manyti, jog žiūrėti į kitas yra nieko tokio? Po šiek tiek daugiau laiko sužinojau, kad buvo dar ir pornografijos žiūrėjimas. Čia jau negaliu nieko svarstyti, nes nežinau kaip su tais vyrais yra…  Tačiau manyje suveikė tas pats instinktas atsitraukti. Kadangi tai sužinojau po metų, o tie jo poelgiai buvo anksčiau, tačiau jau ir ne pradžioje santykių… Negaliu vis pamiršti. Manau, kad jei būčiau sužinojus viską tuo metu, būčiau nutraukusi santykius. Atrodo, kad tai veiksmas, kuris turėjo nutikt, o aš tarsi jį praleidau. Kaip sakoma nuo likimo nepabėgsi. Ir dabar įtarinėju draugą išdavystėmis, man atrodo, kad kaskart jam bendraujant su kitomis jis tą daro taip kaip ir anksčiau. Pats neigia ir kurį laiką nepastebiu jokių išdavimo ženklų. Bet vis tiek nepasitikiu ir savimi, jaučiuosi prastesnė už daugelį kitų, iš to kyla didesnis pavydas. Graužiu save, bandau valdytis. Gerai, kad jis supratingas, nes kartais labai įsiaudrinu dėl pavydo. Kurį laiką nurimstu, bet tai kartojasi, negaliu paleisti praeities. Vis atrodo, kad turiu išsiskirti su juo, nes niekada nepamiršiu ir neatleisiu. Tačiau to nenoriu. Nemažai visko patyrėm ir įveikėm, mylime vienas kitą, bet pavydas ir praeitis temdo dabartį. Nežinau kaip paleisti tai, kas buvo.

Iš anksto labai dėkoju už sugaištą laiką.

Pagarbiai, Aurelija.

 

Sveiki, Aurelija.

Rašote apie jau įsisenėjusią problemą, kuri ir dabar neduoda Jums ramybės ir kelia įtampą ir nerimą tiek Jums, tiek veikia Jūsų ir Jūsų vaikino santykius. Galiausiai užduodate klausimą „nežinau kaip paleisti tai, kas buvo“.

Pradedate laišką tuo, kad pati identifikuojate ir įvardinate Jus kamuojančią problemą – tai pavydas.

Tarsi visi aiškiai suprantame ir pažįstame šį jausmą, bet kodėl vieni žmonės nuo ko kenčia (paversdami nepaprastu gyvenimą ir šalia esantiems žmonėms), o kitiems jis šmėkšteli lyg lengvas vėjelis nesukeldamas įtampos ir problemų.

Taigi kas jis, šis nemalonus potyris? Pavydas, cituojant psichoterapeutą A. Alekseičiką, yra žemas savęs vertinimas. Tai jausmas, gal netgi labiau išgyvenimas.

Pavydo jausmui artimas pavyduliavimas – netekties baimė, kai pavydima savo mylimo žmogaus, baiminamasi netekti jo meilės, trečiojo asmens naudai.

Pavydas / pavyduliavimas yra subjektyvus jausmas. Ir tik pavydintis žmogus gali suprasti ar „žiūrėti į kitas merginas“ yra blogai, ar nieko tokio. Yra porų, kurios turi atskirų, taip pat ir priešingos lyties draugų. Ir tai nesukelia įtampos, nerimo ar pavydo. Tačiau tikrai yra moterų / vyrų, kurie jaučiasi įskaudinti, jei vyras / mergina grožisi (ar tiesiog žiūri) net ir paveiksle, žurnalo viršelyje, ar kino juostoje matoma gražuole ar simpatišku atletu.

Noriu pabrėžti, kad pavydas yra vidinis pavydinčio žmogaus subjektyvus jausmas, nebūtinai susijęs su kito (pvz. partnerio) „nusikalstamu“ ar „žeidžiančiu“ elgesiu.

Pavyduliavimas kyla iš baimės būti paliktam. Jo pirminės priežastys gali būti skausmingas ankstyvos vaikystės patyrimas, apleistumo, nesaugumo jausmas. Nesaugumo jausmas suaugusio žmogaus gyvenime gali pasireikšti ir kontrole. Būtent kontroliuodamas („nežiūrėk, nekalbėk, nebendrauk, nesusitik ir t.t.“) pavydintis žmogus gali gauti, taip jam reikalingą nuolatinį (net jei tai gaunama pykstant, priekaištaujant, klausiant, neleidžiant ir t.t.) patvirtinimą, jog yra mylimas, svarbiausias ir vienintelis. Tokiu būdu jis bent šiek tiek save sustiprina ir pasijaučia nors kiek svarbiu.

Kaip matome, nepaprastai sunku yra „Pavyduoliui“. Tačiau ir šalia jo esančiam artimajam tikrai ne pyragai. Partneriui nuolat tenka jausti „Pavyduliautojo“ priekaištus, nerimą, spaudimą ir nuolatinį įtarinėjimą ir privalomą meilės ir branginimo“ patvirtinimo būtinumą. Partneriui tai gresia pervargimu, nusivylimu ir skyrybos kartais gali būti vienintelė jo matoma išeitis. „Pavyduliautojas“, kaip žinia, ypač bijo būti paliktas, tačiau nuolatinis nerimas dėl savo partnerio, įtarinėjimas, įsiskaudinimas tariamomis jo „išdavystėmis“ irgi labai išsekina ir prisimenant, jog kontroliavimas yra vienas iš „Pavyduolio“ „įrankių“, jis taip pat gali norėti nutraukti santykius, siekdamas „nustoti kentėti“. Santykiai iš tiesų gali būti nepaprasti, sunkūs, skaudinantys, nežiūrint noro būti kartu ir vienas kitam puoselėjamų jausmų.

Ką daryti?

Suprantu, kad Jūs, Aurelija tikitės aiškių instrukcijų, gal nurodymų, „receptų“ kaip nebūti „Pavyduole“, kaip „paleisti praeitį?“. Deja, trumpų instrukcijų ar nurodymų nėra. Tikrai nereiškia, kad situacija beviltiška. Pagalba sau – tai procesas. Gilinimasis į save, savo jausmus, savo silpnųjų ir stipriųjų savybių identifikavimas, praeities priėmimas ir integravimas į dabartinį gyvenimą, mokymasis ir t.t. Tai gan sunkus, kartais net skausmingas, bet labai prasmingas darbas, duodantis rezultatų.

Pripažinti problemą yra sunkiausia. Suvokus, kad pavydas yra „mano“ ir jis kyla iš mano vidaus – jau pusė darbo.

Padėti Jums gali psichologas ar psichoterapeutas. Svarbu ieškoti pagalbos, nes vienai susidoroti su šiuo išgyvenimu tikrai labai sunku.

 

Psichologė Jurgita Skiparienė
El. paštas: jurgita@psichologas-jums.lt

Turite ką pasakyti:

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Copyright © 2017. Powered by WordPress & Romangie Theme.