Kai susitinkame bendrų draugų būryje gaudome vienas kito žvilgsnį…

Klausimas: Esu 20 metų mergina, studijuoju. Turiu vaikiną, su kuriuo draugauju jau beveik 2 metus. Vaikinas už mane metais jaunesnis. Draugauti pradėjome dar mokykloje, paskutinėse klasėse. Prieš tai vaikino neturėjau, nors dėmesį rodė ne vienas, tačiau buvau labai stipriai susižavėjusi 2 metais vyresniu vaikinu, kuris taip pat rodė dėmesį. Paprastas paaugliškas žinutes prisimenu ir dabar, nors nuo to laiko praėjo jau 4 metai. Sms žinutėmis bendravome apie metus, susitikdavome mokykloje, flirtavome, rašinėdamiesi apie savo ateities svajones kurios dažnai sutapdavo. Tačiau vieną dieną jo žinutės nebesulaukiau, pradėjo kažko labai trūkti. Kiekvieną dieną apie jį galvojau, dar šiandien galvoju. Kai susitinkame bendrų draugų būryje gaudome vienas kito žvilgsnį. Patys nepastebėdami atsirandame šalia vienas kito. Tai pastebėjo net mano dabartinis vaikinas. Kaip ir sakiau su vyresniu vaikinu į pasimatymus nevaikščiojome, dviese buvome susitikę tada kai dalyvaudama projekte apsilankiau mieste kuriame jis studijuoja. Kartu pasivaikščiojome pasikalbėjome apie savo ateities planus, keliones. Šiandien planuoju apsigyventi kartu su dabartiniu vaikinu, kurį myliu ir kuris myli mane, rodo dėmesį kurio kitos merginos gali pavydėti, bet jaučiuosi dviprasmiškai, nežinau ką daryti, bijau sau pameluoti, noriu sužinoti ar man kažką jaučia vyresnis vaikinas…  Nes dažnai galvoju, kad su dabartiniu vaikinu draugauju todėl, jog jis labai panašus į vyresnįjį (apie jų panašumus šneka ir bendri mūsų draugai). Nežinau kaip nuvyti abejones ir ką daryti kad būčiau laiminga. Skaityti toliau

Kokia galėtų būti priežastis tokios didelės antipatijos mamai?

KlausimasRašau tokiu keistu man ramybės neduodančiu klausimu.. Esu 22-ejų metų mergina, jau beveik du metus visiškai savarankiška, gyvenu kitoje šalyje. Vienas dalykas, kuris vis dar neduoda ramybės yra santykiai su šeima, likusia Lietuvoje, o ypač su motina.

       Aš tiesiog negaliu jos pakęsti, viskas ką ji daro man atrodo nepriimtina, šlykštu, smerktina. Aš negaliu klausytis kaip ji valgo, šneka, negaliu pakęsti kai ji mane liečia. Aš nei kiek jos nepasiilgstu, grįžtu aplankyti tik iš pareigos ir dėkingumo. Aš vengiu bet kokio fizinio kontakto su savo motina, man nepatinka su ja kalbėti, jaučiu gana didelę antipatiją. Visada stengiuosi būti kitame kambaryje ar kitaip jos vengti.  Ir taip jaučiausi tiek, kiek atsimenu – visada atrodė, kad aš nepriklausau šiai šeimai, aš visiškai kitokia nei jie, kad viskas man svetima. Nuolat svajodavau, kaip pasitaikius progai, aš sprunku neatsigręždama nuo jų ir šių nepakenčiamų namų, ir nutraukiu visus ryšius. Tačiau net ir pasprukusi į kitą šalį nepasiryžau nutraukti ryšių, kad ir kokie jie man nemalonūs bebūtų – pargrįžtu jų aplankyti, nors to ir labai nenorėdama. Skaityti toliau

Ar gali intravertai tapti psichologais?

Klausimas:  Esu devyniolikos, niekur nesimokau, nors prieš pusę metų baigiau mokyklą ir svajojau apie įvairias medicinos, biologijos sritis, bet įstojau paskutiniame ture ne ten, kur norėjau, todėl pamaniau, kad nerizikuosiu, nedirbu, tik rūpinuosi jaunesniu broliu, kuris dar mokinys. Tai štai kaip. O iš tiesų mane jau ilgai ilgai kamuoja vienas klausimas. Jis labai sudėtingas, todėl nežinau, kaip galėčiau pati sau į jį atsakyti. Todėl klausiu jūsų. Skaityti toliau

Pagrindinė mano problema – tampu drovi didesnėje kompanijoje

Klausimas: Man 22-eji ir turiu bendravimo problemų. Mokykloje buvau klasėje, kurioje pagrinde mokėsi turčių vaikai, todėl draugių turėjau vos kelias (su viena iš jų susitinkame dar ir dabar bet labai retai). Po mokyklos baigimo galvojau, jog bus geriau, bet įstojau į nemėgiamą specialybę, todėl studijų metai buvo gan nuobodūs. Po studijų labai bijojau pradėti savarankišką gyvenimą, nes iki tol gyvenau tėvų namuose. Kaune neradusi darbo, sugalvojau išvažiuoti į Vilnių ir pradėti viską nuo pradžių – susirasti naujų draugų, darbą būstą. Po kelių mėnesiu paieškos įsidarbinau man patinkančiame darbe, susiradau kur gyventi. Tačiau bendravimo labai trūksta, nes namuose atrodo su kambariokėmis kaip ir sutariame, tačiau aš norėčiau didesnės draugystės, išeiti kur į miestą ar tiesiog pavakaroti namuose. Skaityti toliau

Kodėl jaunas vaikinas kelia prieš mane ranką?

Klausimas: Sveiki, esu Greta, man 20 metų. Turiu draugą, jam 24, draugaujam 3 metus. Per šį draugystės laiką buvo visko, džiaugsmo, pasitenkinimo, bet netrūko ir pykčių bei ašarų. Taigi, mane labai domina jūsų, kaip specialisto nuomonė, kodėl toks jaunas vaikinas kelia prieš mane ranką? Tokių atvejų buvo ne vienas, neužtektų ir rankos pirštų suskaičiuoti, tačiau aš vis nesugebu padėti taško, galvodama, jog bus geriau, tačiau, be abejo – taip nebūna… Vis galvoju, kas tą pykčio proveržį sukelia? Lyg ir šeimoje pas jį to nebuvo, ir nėra. Taigi, kodėl jis taip elgiasi? Svarbiausia, kad pirmais kartais jis verkdamas atsiprašinėdavo, pripažindavo savo kaltę, sakė, kad jam reikia pagalbos, po to, laikui bėgant, aš kaip kvailutė per daug nusileisdavau, bijojau likti viena, todėl ilgą laiką jo poelgius toleravau. Galiausiai, po skaudžių padarinių jis jau nebeištardavo net atsiprašau“.
Greta (vardas pakeistas) Skaityti toliau

Viską darau tik tam, kad taip reikia, bet džiaugsmo tai neteikia

Klausimas: Laba diena, ieškau atsakymo, tad sugalvojau parašyti jums.
Trumpai apie mane. Man 24 esu baigęs studijas, dirbu toje pat srityje, kurioje ir mokiausi. Darbe sekasi gana gerai – man vis patiki daugiau atsakomybių, pakėlė ir atlyginimą, išleidžia į mokymus. Šeimoje ir draugų, pažįstamų rate problemų taip pat neturiu, gal esu kiek uždaresnio būdo, bet iš esmės su visais sutariu gerai, net ir su tais kuriuos nelabai mėgstu. Iš pažiūros viskas kaip ir tvarkoje, bet yra viena problema. Skaityti toliau

Sugebu tik apie jį galvoti ir laukti jo skambučio: ar tai apskritai normalu?

Klausimas: Labai ilgai svarsčiau, ar Jus trukdyti su savo klausimais. Tai gan man  pačiai keistos, netikėtai užklupusios emocijos, esu labai sutrikusi. Noriu išgirsti neutralaus asmens nuomonę, pamąstymus, gal tai man padės susivokti savyje ir nustoti galvoti apie tą patį…. Taigi pradedu savo pasakojimą 🙂 Skaityti toliau

Ką turėčiau daryti, kad nustočiau taip save psichologiškai nuvertinti?

Klausimas: Mielas psichologe, jau kuris laikas follow’inu jūsų puslapį facebooke svetainėje ir mane vis labiau žavi jūsų prasmingos mintys bei aktualių problemų nagrinėjimas norint pagelbėt į jus besikreipiantiems žmonėms. Šį kartą prie jų nusprendžiau prisidėti ir aš.

Esu abiturientė, tad nuolatos nenustoju galvoti apie artėjančius abitūros egzaminus, nuo kurių priklausys mano ateitis… Esu gerai besimokinanti mokinė, svajoju įstot į mediciną. Dėl to ir bijau egzaminų, nes bijau išlaikyti per prastai, dėl ko nepatekčiau į nemokamą vietą… Nes nesu turtuolė, kad tėvai galėtų mokėti tokius didelius pinigus kasmet… Kartais atrodo pasitikiu savimi, optimistiškai save drąsinu, kad viskas bus gerai. Tačiau kartais tiesiog netikiu savimi, tarsi nuvertinu save, kad neįstosiu ir panašiai.. Jei be priekaištų visas pamokas suprasčiau, tai taip, galbūt nieko nebijočiau. Tačiau yra kur tobulėt, tad pvz. norėjau eiti papildomai chemiją pas labai gerą mokytoją, tačiau ji nepriėmė, nes jau neturėjo vietų… Ir va tokie dalykai tik dar labiau nuteikia pesimistiškai…

Tad norėjau paklausti, ką turėčiau daryti, kad nustočiau taip save psichologiškai nuvertinti, nuteikinėti neigiama linkme? Kaip elgtis, kad manyje būtų vien teigiamos ir entuziastingos emocijos? Tikiuosi jūs galėsite atrasti atsakymą. Nuoširdžiai dėkoju. Skaityti toliau

Kaip padėti sesei, kuri neranda vietos, šiame žiauriame pasaulyje?

Klausimas: Sveiki, rašau Jums, nes nebežinau į ką daugiau galėčiau kreiptis. Susidūriau su labai svarbiu klausimu – kaip padėti brangiausiam žmogui (sesei)? Jai 25-eri, save apibūdina, kaip neturinčia vietos, šiame žiauriame pasaulyje, būtybe. Viskas, manyčiau, prasidėjo prieš ketverius metus, kuomet ji susipyko su savo artimiausiomis draugėmis (iš viso jų buvo penkios; draugės nuo vaikystes, visuomet leisdavo laiką kartu). Tuo metu ji buvo ketvirtame kurse. Baigusi bakalauro studijas, nusprendė įgyti magistro laipsnį. Teko persikelti į kitą miestą. Šis žingsnis buvo didelis šokas (gyveno bendrabutyje – neturėjo kampelio, kur galėtų pabūti viena). Pasakodavo, kokie jos grupiokai šaunūs ir kokia ji jaučiasi nevykėlė būdama tarp jų (pagal seserį, jie turėjo gerą gyvenimą – darbą, kai kurie netgi savąjį verslą ar šeimas, buvo drąsus, savimi pasitikintys žmonės – kitaip nei ji). Bijodavo kalbėti prieš auditoriją, sunku buvo mokytis. Nusprendė pasiimti akademines atostogas, pasidaryti pertrauką tarp mokslų ir apsispręsti, ko gi pagaliau ji nori iš savo gyvenimo. Išvykome kartu į Londoną, nusprendėme šiek tiek užsidirbti pinigėlių. Darbą radome sunkiai (dirbome toje pačioje vietoje). išdirbome ten mėnesį ir abi atleido be jokios priežasties). Pinigų visai neturėjome, vos išeidavo nusipirkti maisto (gyvenome iš paskutinių santaupų, nemažai pasiskolinome). Galiausiai ji susirado darbą, tačiau to atlyginimo neužteko išlaikyti mūsų abiejų, tad teko grįžti į Lietuvą su dideliu minusu kišenėje. Tačiau svarbiausia šios istorijos dalis – prieš išvykstant į Londoną sesutė susirado vaikiną, kurį be galo įsimylėjo. Draugystę visuomet lydėjo pykčiai (nuolat girdėdavau, kaip jie pykstasi dėl menkiausių dalykų), nuo pat pradžių mačiau, kad jiems nieko neišeis. Grįžome į Lietuvą. Ji apsigyveno su savo vaikinu. Gyveno jo sąskaita (maistas, butas, įvairiausi pirkiniai…). Kitaip sakant – buvo visiškai finansiškai priklausoma nuo jo. Kuo toliau, tuo labiau jų pykčiai darėsi rimtesni, kol išaugo į smurtą. Prasidėjo mėlynės ant rankų, veido. Kuomet susipykdavo, nesusitvardžiusi išeidavo iš jo namų. Kaskart, atrodydavo, kad viskas baigta – paliks jį ir pradės naują gyvenimą. Tačiau, vėl ir vėl grįždavo atgal. Paklausus kodėl taip elgiasi, ji atsakydavo, kad bijo pradėti viską iš naujo, nenori gyventi viena, apskritai – neturėtų iš ko gyventi (niekaip nesiseka rasti darbo). Ne karta yra pagalvojusi apie savižudybe, dėl to labai dėl jos nerimauju. Iš tikrųjų, neįmanoma visko apsakyti. Viskas daug sudėtingiau, negu čia paaiškinau. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jai padėti. Aš suprantu tą, jog ne viską dar pati žinau, bijau pagalvoti apie tai, kiek dar faktų ji gali nuo manęs slėpti. Baisiausia, kad prisimenu ją visuomet linksmą, aktyvią, draugų kompanijoje, apie nepasitikėjimą savimi – nebūdavo jokios kalbos. Dabar ji jautri, dažnai verkia, dažniausiai guli lovoje bei miega (iš namų neįmanoma ištempti). Prašau patarkit man ką daryti, kaip jai padėti. Nenoriu, kad ji vėl grįžtu atgal ir leistųsi žeminama. Labai tikiuosi gauti greitą atsakymą. Skaityti toliau

Tik svajoju apie ateitį, o kai reikia kažką dabar konkrečiai daryt – nėra motyvacijos

Klausimas: Sveiki. Nežinau nuo ko pradėti ir nežinau kodėl apskritai rašau. Bet jei jau rašau, turbūt tikrai kažkas negerai su manimi ir mano gyvenimu. Suprantu tai ir noriu kažką keisti. Maždaug prieš 5 mėnesius išsiskyriau su drauge, po skyrybų sekė ilga ir baisi juoda skyle, gyvenimo lūžis. Lyg ir pasibaigė visai skausmai dėl nelaimingos meilės, lyg ir vėl pakankamai stiprus kabintis į naują etapą. Bet niekaip nerandu motyvacijos tolesniam tobulėjimui. Skyrybos pakeitė mano dvasinę būseną, šiuo metu jaučiuosi daug daugiau patyręs ir geresnis žmogus. Bet suprantu, kad laikas bėga ir vien tik dvasinio turto neužtenka. Niekaip negaliu nustot svajot apie ateitį, koks aš būsiu ir ką pasieksiu, bet šią akimirką nieko negaliu padaryti.. Kalbu apie darbą. Niekaip negaliu išnaudoti situacijos, kuri man yra labai naudinga ir palanki, turiu visas sąlygas jau po metu būti ten apie ką visada svajojau, turėti kažką savo.. Jau buvau pamiršęs savo draugę, bet nesenai pasikalbėjome 3 dienas virtualiai ir vėl negaliu jos išmesi iš galvos… Vėl atrodo viskas krenta žemyn, vėl bemiegės naktys ir ryte pirmos mintys yra jos vardas.. Negaliu susikaupti darbui, negaliu eit pirmyn link savo svajonės. Toks jausmas, kad norėčiau atsiriboti nuo visko ir paskirti visą savo energiją savo svajonės įgyvendinimui. Nežinau kaip pradėti save motyvuoti gyventi toliau, nežinau kaip nustoti įsivaizduoti, kad esu ten kur galėčiau būti. Kaip išlysti iš iliuzijos ir gyvent šia diena, mažais žingsneliais, dabar, čia, realiu laiku kurti tai, ką turėsiu vėliau. Kaip surinkti „puzlę“ iš milijono detaliu, kuri išsibarstė pakampėmis..? Skaityti toliau

Copyright © 2017. Powered by WordPress & Romangie Theme.